Rašytojas Edvinas Krocas: „Niekada nesupratau žmonių, o jie nesuprato manęs“

Visai neseniai pristatėme Jums istoriją apie vaikiną, kurio gyvenimo aistra – grožis ir makiažas. Jis poetiškai atsakinėjo į klausimus ir piešė jauno berniuko portretą iš mažo Kybartų miestelio. Atrodytų, kad tokie menininkai gimsta vieni per visą nusitiesusią giminę, tačiau Egidijus Krocas turi brolį dvynį Edviną, kurio istorija nėra niekuo prastesnė.

Edvinas Krocas – pernelyg didelis romantikas ir per kuklus, jog pavadintų save rašytoju. Jis vadina save paprastu žmogeliu, kuris mėgavosi ganymusi po pievą lijundroje ir kritimu į lovą, kuomet būdavo pavargęs. Edvinas jautėsi per tingus mokslams ir buvo pilnas energijos naujiems jausmų atradimams, tarsi tikras šiuolaikinis Robinzonas Kruzas. Tačiau nežiūrint į jauno menininko engimą vadinti save rašytoju, vaikinas yra parašęs knygą „Niekados neleisk man išeiti“, kurioje papasakojo savąją istoriją.

Abu su broliu esate kūrybiškos sielos, tad polinkį kurti ir rašyti pajutoje dar vaikystėje?

Ne. Aš niekados nežinojau kuo norėčiau ar turėčiau būti. Aš buvau mažas pasimetėlis, labai dažnai manantis, kad esu klaida, nes nieko nesugebu padaryti šimtaprocentaliai gerai. Aš buvau tingus mokslams ir pilnas energijos naujiems jausmų atradimams. Aš lakstydavau tais laukais lijundromis ir parkrisdavau pavargęs. Aš žiūrėdavau į tą niūrų dangų ir giliai šnopuodavau įsiklausydamas į tą tylą, kurioje garsiai dygsta nauji želmenys lietui lyjant. Kaip lėtai šliaužioja šliužai ir kaip jautriai kalbasi žemė su dangumi. Tie gamtos lopinėliai suprato mane, o aš supratau juos. Tik jau daug vėliau nuo jų pabėgęs ir jų išsiilgęs aš pagalvojau, kad apie tą grožį reikia kažkokiu būdu papasakoti, nes aš niekada nesupratau žmonių, o jie niekados nesuprato manęs.

Kada sau pasakėte, kad būsite rašytoju?

Bijau, kad nieko sau nesakydamas ir nieko sau nežadėdamas padariau daugiau, nei garsiai kaukdamas apie šlovę ir gerus darbus. Nevadinu savęs rašytoju. Niekada nepavadinau. Manau, kad man gėda tai pripažinti. Aš neturiu pakankamai drąsos, kad galėčiau leisti sau save kažkuo tituluoti. Kažką iš savęs statyti kuo nesu.

Gal pamenate, kaip atrodė jūsų pirmas bandymas išlieti mintis ant popieriaus?

Pamenu. Tai buvo trumputė novelė apie stirną, medžiotoją, mirtį. Ta trumputė novelė mane dar mokyklos metais nusivedė iki Respublikinio prozos konkurso ir laimėjo man antrą vietą. Kažkoks nesusipratimas. Juk tai buvo vieno tamsaus vakaro penkių minučių darbas, kurį vėliau turėjau pristatyti, kaip visos savo įdėtos širdies nuopelnu.

Edvinas Krocas, nuotr. asmeninio archyvo

Ar turėjote palaikymą iš artimųjų? Kaip šie reagavo į tokį jūsų karjeros kelią?

Jie prašė manęs nenusipiginti, o aš padariau dar blogiau – padovanojau save. Visados dovanosiu. Nes kartais, kai kalbuosi su vidiniu savo balsu, jis sako man, kad taip bus geriausia. Kad duoti tiems, kurie neturi nieko, prilygsta davimui sau. Galbūt aš brangiai leisdamas knygas ir pigiau jas pardavinėdamas prarasiu atostogas kurortuose, galbūt, nuolatos sunkiai dirbsiu taupydamas pinigus naujų knygų išleidimui... Bet aš aplankysiu visų tų žmonių širdis. Visų tų, kurie mane skaitys ir norės mane į save įsileisti. Aš aplankysiu labiausiai sužeistas, randuotas, nesuprastas širdis. Pirmoji mano knyga buvo skaudus smūgis mano šeimai, artimiems žmonėms. „Niekados neleisk man išeiti“ romanas, tai mano paties istorija, kurios nesitikėjo perskaityti mama, seneliai, tėtis, tetos. Tačiau taip išėjo. Laikui bėgant jie man atleido ir jie nesuvokia kokia didžiule meile juos už tai myliu.

Turite tatuiruotę „sara“. Ar galite atskleisti, ką reiškia moteriškas vardas ant jūsų riešo?

Sara... Ji maža mergaitė, kuriai tėtis kartą iš turgaus parnešė rusiškos raudonos spalvos lūpdažį, juodą užmestinį ir juodą didelę skrybėlę. Maža mergaitė, kuri turėjo vieną draugę Kristę. Sara buvo maža, drovi, baikšti, bet įsikibusi Kristei į parankę einant miestu, ji pasijusdavo taip, lyg visas likęs pasaulis už jos, tai tik mažas akmenukas bate. Ji nei berniukas nei mergaitė, ji tiki, kad meilė neturi lyties, ji tiki, kad gali įsimylėti niekšą nemokantį mylėti ir tiki, kad gali išmokyti jį mylėti. Sara – greitai mano pasirodysiančios knygos „Akmenukas bate“ veikėja.

Sakoma, kad kiekvienam kūrėjui reikalinga jo įkėpimo mūza. Ar tokią turite ir jūs?

Mano grobuoniška, egoistiška, bjauri ir elegantiška meilė, kažkada priklausiusi vienam žmogui, dėl kurio būčiau padaręs viską, absoliučiai viską... Laikui bėgant virto nepriklausoma meile visam pasauliui, sau. „Tu man niekada nedavei tiek, kiek davė visas kitas likęs pasaulis. Tu buvai gobši poema apie aistrą ir dantų nevalymą pagirių rytais. Tokia tikra ir rūgšti lyg juoda duona. Tavęs man buvo duota lyg jos, tos duonos gabalėlio su riebiu sviestu ir druska. Bet dėl tavęs aš buvau pasiryžęs sumindžioti visus savo principus ir išmokti pasitenkinti mažu. Ir ačiū tau, kad niekados man nedavei savęs daug. Nes tik pažinęs tave, aš supratau ką iš tiesų reiškia trokšti“.

Kaip reaguojate į savo brolio vizažisto specialybę? Gal kada teko pabūti jo kūrybos drobe ir leisti eksperimentuoti ant savęs?

Makiažas man – tuštybių mugė, kurioje nematau nieko blogo. Kažkas iš to sugeba sukurti meną, o kažkas – nusipiešti merkšės veidą, galinčios sustabdyti bet kurio vyro širdį. Vienai nakčiai. Vėliau tušą nuplauna ašaros.

 Ką reikia turėti savyje, jog taptumėte sėkmingu rašytoju?

Prieš keletą dienų dalyvavau Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose. Įžengiau į Valdovų rūmus, nutipenau prie man paskirtos kėdės ir nedrąsiai prisėdau. Tuomet pažvelgiau į savo pirštus ir garsiai sukikenau. Ištariau sau: „Mažas berniuk iš mažo miestelio, kur dabar esi? Mažas berniuk iš mažo miestelio, kuris kažkada lakstė vokiečių kapinėmis, nuogas maudėsi upeliuose ir skrodė varles... Tu sėdi tarp visų šių pasipuošusių žmonių ir neturi nieko, kas tave vestų kažkokios šlovės link. Nieko, apie ką galėtum su jais pasikalbėti. Tu jautiesi svetimas, išsigandęs, kreivai šypsaisi ir pagalvoji, kad visa tai ne tau. Kad tau  gera bendrauti su tais mažyčiais, niekam nežinomais žmogeliukais.. Nes jie laukia to, mažo savo gabaliuko meilės. Tik nuogos tavo visiems dovanojamos, raikomos širdies“.

 

Raudonas Kilimas

administrator 2600 Straipsniai

.

Palikite komentarą

my_speed: 0.44651889801025